Kiauros Mintys

Susikraukime daiktus Ir išvykim į prerijas. Mes čia nelaukiamos Nepageidaujamos. Tu nebebūsi tuo, kas buvai, Aš nebebūsiu, kuo turėjau tapti. Galėsim knygas pakeliui išmesti, Nebereikės jų degint. Palikime boilerius, vėjus, Dvasininkus, piešėjus, Luošas metaforas, Prieraišumą ir traktorius. Gyvensim ten ilgai Ir kaip flamingai. Tik išvažiuokime į prerijas. Velniop tuos daiktus.

Kartą manęs paklausė: ką tu pasiimtum į arką, jeigu visas pasaulis liktų po vandeniu? Dar nespėjus man paviešinti sąrašo, sudaromo pagal karmos taškus, į vidų įliptų vaikinų gvardija. Tų, kur kišenėj turi raktelius nuo BMW automobilių, kurie priklauso bičiukų penktos eilės pusbrolio merginos dėdės bendradarbiui. Ir nešioja tuos raktelius kaip didżiausią pasididžiavimą. Vieną pasididžiavimų. O gaila, gal jiems tereiktų pasakyti, kad patys kažką gali? Paskui juos įliptų superkarštos panos , čytinančios penkis kartus per dieną. Čytina ir ant dietos, ir ant bahūro. Žinau, kad išrovė sparnelius mergiotėms, net neleidus suvokti, kad tokie egzistuoja. Tai ir plasnoja plaukais, blakstienom, rankutėm dabar. Įliptų ir žmonių, ne...