Kiauros Mintys

Tas palaimingas jausmas, ta neįtikėtinai žavi ekstazė, kai nugara susminga į sofos pagalvę, o iš burnos atitrūksta šilto oro debesėlis. Akys staiga suakmenėja, pasidengia plonyte melsva šviesos plėve, veido raumenys atsipalaiduoja. Akimirka sustoja. Sustoja, kad prasidėtų nauja. Tik kitoje dimensijoje. Porcelianinės kojos, vienišos kojos: be galvos, be liemens ar krūtinės. Pačios dailiausios kojytės, nepasigendančios likusio kūno, bėginėja po tuščią bedeguonę erdvę. Kojytės apautos batukais. Blizgūs dirželiai, blizgios sagtys žiba, žiba, žiba. Kojytės tik staiposi. "PRIEIK ARČIAU!". Nepajunti, kaip laižai akių vyzdžiais batuotų kojų šviesą. Išleidi garsų atodūsį. Tau malonu. Tirštoje oranžinėje masėje dygsta dvaro kolonos, ...

Bijai žinių - neik į google Aš gūglinuosi,  kaip pradėti naują gyvenimą. Gūglinu, kur nukreipti žvilgsnį, kai prasilenki su nepažįstamuoju. Aš gūglinuosi, kaip nustoti dusti iš baimės, jog kvėpuoji per garsiai, kai prasilenki su nepažįstamuoju. Gūglinuosi kaip išvengti nepažįstamųjų gatvėse, sapnuose, namuose. Gūlinu, kaip būti stipria, Kaip sustabdyti prievartą Kai užpuolikas ir auka  yra tas pats asmuo. Aš gūglinuosi, kaip nesimpatizuoti kiekvienam man švelnumo parodžiusiam vyriškosios lyties atstovui, Gūglinu norėdama išsiaiškinti tikimybę, kad mano vyras bus panašus į tėvą. Viename forume moterytės siūlo pasigūglint Stokholmo sindromo požymius. Gūglinu, kuo būti užaugus, kaip užsidirbti duonai ir žaidimams, Išsigūglinu, kad menininkai uždirba mažiausiai... Gūglinuosi būdus prisišaukti Piterį Peną ir niekad nebeužaugti. Gūglinuos kaip neapsižliumbti​ paklausius dainos, Suskausta galva. Gūglindamasi nustatau sau galvos auglį, sinusitą, vėžį ir netinkamu...

Susikraukime daiktus Ir išvykim į prerijas. Mes čia nelaukiamos Nepageidaujamos. Tu nebebūsi tuo, kas buvai, Aš nebebūsiu, kuo turėjau tapti. Galėsim knygas pakeliui išmesti, Nebereikės jų degint. Palikime boilerius, vėjus, Dvasininkus, piešėjus, Luošas metaforas, Prieraišumą ir traktorius. Gyvensim ten ilgai Ir kaip flamingai. Tik išvažiuokime į prerijas. Velniop tuos daiktus.

Kartą manęs paklausė: ką tu pasiimtum į arką, jeigu visas pasaulis liktų po vandeniu? Dar nespėjus man paviešinti sąrašo, sudaromo pagal karmos taškus, į vidų įliptų vaikinų gvardija. Tų, kur kišenėj turi raktelius nuo BMW automobilių, kurie priklauso bičiukų penktos eilės pusbrolio merginos dėdės bendradarbiui. Ir nešioja tuos raktelius kaip didżiausią pasididžiavimą. Vieną pasididžiavimų. O gaila, gal jiems tereiktų pasakyti, kad patys kažką gali? Paskui juos įliptų superkarštos panos , čytinančios penkis kartus per dieną. Čytina ir ant dietos, ir ant bahūro. Žinau, kad išrovė sparnelius mergiotėms, net neleidus suvokti, kad tokie egzistuoja. Tai ir plasnoja plaukais, blakstienom, rankutėm dabar. Įliptų ir žmonių, ne...

Tau išėjus pamečiau dvi poras ausinukų, Tris vilniečio korteles, Orą, nesiekiantį mano plaučių, Tris pirštines, Du eurus ir keturiasdešimt centų, Kamštukus, neleidžiančius Į smegenis tuštybei išsiliet, Penkis tušinukus, Kaštoną vieną, Mintis, prarijusias visas mėnulio pilnatis Ir žinojimą, kas man svarbu. Dabar tų pamestųjų pirštinių gailiuos labiau, Nei dingusių dienų, Dienų, kai tau išėjus, Pamečiau save.

Kartais užtenka patekti į šiek tiek kitokią aplinką, kad pradėtum ma(ąs)tyti. (NE)RAGAUTAI BOHEMAI Spalvos ryškios, Taškymasis laisve, Tai šen, tai ten! Pažaiskime bohemą! Pliūpsniai, Emocijų blyksniai, Bastantis po kvaituliu Ištepliotą kasdienybę! Žaviai suklerusios esybės Jaudina savo keistumu kitas Polekio pritrūkusias asmenybes. Ir tai kartojasi. Kas dieną. Vėl jaudulys, pliūpsniai, Emocijų cunamiai! Ir niekas tenedrįsta to vadinti rutina… Pažaiskime bohemą! SUSAPNUOTIEJI Mūzų ištepliotos rankos, Nekalti prisilietimai, Jos žvilgsniu palydėti Jo potepiai- Nuslydę popierium, cukriniai. Ilgesys, įveikęs Jo beprotybę naktimis. Užlieti Jos blyksniais sapnai, Jo slapta Jai paskirtos spalvos, Nepasiekę lūpų bučiniai, Nutrūkę kažkur tarp dev...