Ačiū, kad esate su mumis (2017 vasara)
Tas palaimingas jausmas, ta neįtikėtinai žavi ekstazė, kai nugara susminga į sofos pagalvę, o iš burnos atitrūksta šilto oro debesėlis. Akys staiga suakmenėja, pasidengia plonyte melsva šviesos plėve, veido raumenys atsipalaiduoja. Akimirka sustoja. Sustoja, kad prasidėtų nauja. Tik kitoje dimensijoje. Porcelianinės kojos, vienišos kojos: be galvos, be liemens ar krūtinės. Pačios dailiausios kojytės, nepasigendančios likusio kūno, bėginėja po tuščią bedeguonę erdvę. Kojytės apautos batukais. Blizgūs dirželiai, blizgios sagtys žiba, žiba, žiba. Kojytės tik staiposi. "PRIEIK ARČIAU!". Nepajunti, kaip laižai akių vyzdžiais batuotų kojų šviesą. Išleidi garsų atodūsį. Tau malonu. Tirštoje oranžinėje masėje dygsta dvaro kolonos, ...