Nuo kažko reikėjo reikėjo pradėti// 2016 m rugpjūtis

POPIERINIAI ŽMONĖS

Gyvena auksiniam name
Kiauri popieriniai žmonės,
Sunkūs gėlių vazonai
Užmigę atviram lange.

Praeivis eidamas pro šalį
Pamato auksinius namus,
Tačiau tik žmogučiai težino
Ar tikras namo vidus...

Ar dideli širdžių balkonai
Labai suskilinėję?
Ar durys dažomos geltonai,
Nors medis - sudūlėjęs?

Gyvena tame name
Popieriniai sudriskę žmonės
Ir atplaišom minčių klijuoja
Suskilusį širdžių balkoną...

BALKONO LAIŠKŲ BELAUKIANT

Atsiųski man, prašau, akimirkas,
Į užmarštį vis ištekančias pro akis,
Kamputy priklijuok pauzes neišgirstas,
Kur norisi vėl pasiklyst.

Aprašyk koloritą beprotiško sapno
Ir mintį paraštėj nupiešk
Tokią  nejudintą, beveidę,
Kad ji išliktų - rašalu suliek.

O tai, ko nekenti labiausiai - slėpk
Tarp puslapių sulipusių
Alsavimu apibarstyk nakties
Nuskęst mane palikusios.

Išgirsk mane dainuojančią vėjui,
Ant mėlyno namo stogo laukiančią
Tavo laiškų, stebinčią purpuru
Nudažytą tuštumą.

Atsiųski man bet ką.

Atsiųsk ką nors.

Nebesiųsk.

NEIŠSAKYTA MINTIS NR. 1

B a l k o n e,

Aš nebežinau, kas tu esi.

O tu ir pats nenori man priminti.

Muzika skamba trupinukais.

Tyla gęsta.

Bet aš laiminga.

Tik ieškodama t a v o vardo - pamečiau savąjį…